Populiariausias Pavilnyje užaugusio lenkų rašytojo Tadeuszo Konwickio (1926–2015) romanas, nukeliantis mus į XIX amžiaus Vilniaus kraštą, gyvenamą aistringų, paslaptingų, su likimu besigrumiančių žmonių. Tai jaudinantis pasakojimas apie rašytojo močiutę – bajoraitę Heleną Konwicką ir jos nepaprastą meilę. Stiprūs jausmai, laiko rėmus griaunantys istorijos paveikslai, pasakotojo vaizduotės žaismė ir atjauta kenčiantiems personažams – visa susilieja į kerintį poetinį audinį.

„Štai šitaip per seną, tiksliau sakant, amžiną mišką lydžiu savo močiutę Heleną Konvicką į Buivydžius ir vilkinu tuos prieš šimtą metų nutikusius įvykius: ir užtęsiu, ir sutrumpinu, kad tik išvengčiau lemties, bet ši vis tiek priartėja, ištinka, atsrūva lyg didžiulė, nuo horizonto iki horizonto, upė, milžiniška laiko upė, kurioje sūkuriuoja smulkučiai žmonių likimai, ūmiai kyla nelaimių bangos, putoja neišvengiamų katastrofų kaskados. Žingsniuoja mano močiutė Helena per tą kraštą, panašų į Senovės Graikiją. Kiekvienas miestelis, kiekvienas užusienis, kiekviena kryžkelė – žmonijos istorija.
Visi čia vieni kitus pažįsta, visi tos pačios kilmės, visi kuria naują istoriją, naują mitologiją, naują kosmogoniją, kurią piligrimai ir tremtiniai paskui išplatina visame pasaulyje.“
Tadeusz Konwicki Baina

„Mano programa yra atjauta, mano programa yra buvimas kartu jūsų didybėje ir jūsų skurde, jūsų pakilimuose ir jūsų pralaimėjimuose, jūsų poetiniuose polėkiuose ir jūsų gyvuliškuose skausmuose… Esu atjauta, supratimas ir bendra kančia be vardo ir be pavardės, be asmens, be adreso. O mano terapijos tikslas turėtų būti viltis.“
Tadeusz Konwicki