Plačiai remdamasis Lietuvos ir užsienio archyviniais šaltiniais ir diskutuodamas su istoriografijoje iškeltais konceptais autorius bando naujai pažvelgti, dar kartą kritiškai apmąstyti bei įvertinti Antrojo pasaulinio karo priežastis ir išvakares: Europos didžiųjų galių interesus ir politinį egoizmą, diplomatinio žaidimo užkulisius, pasiekimus ir klaidas. Lietuvos bandymus laviruoti Europos politinėje arenoje ir kartu spręsti savo geopolitines problemas. Monografijoje keliamos drąsios, originalios, bet nebūtinai vienareikšmės istorinės hipotezės apie politinių idėjų ir jų padiktuotų procesų gyvybingumą bei tęstinumą, asmenybių moralinį svorį ir politinę reikšmę sprendžiant taikos ir karo klausimus. Aptariami Rusijos imperijos geopolitiniai užmojai ir svajonės dvidešimto pradžioje bei jų modifikacijos SSRS užsienio politikoje tarpukario metais. Analizuojama Lenkijos ir Vakarų šalių (Prancūzijos, Vokietijos, britų imperijos) santykių dinamika, jos poveikis Lietuvai. Svarstomos 1938–1939 m. Maskvos–Paryžiaus–Londono antihitlerinės koalicijos kūrimosi nesėkmės priežastys ir to pasekmės Baltijos jūros šiaurryčių regionui. Sprendžiamas geopolitinis-diplomatinis galvosūkis, kodėl 1939-ųjų rugsėjį Vokietijai ir SSRS užpuolus Lenkiją jos Vakarų sąjungininkai karą paskelbė tik pirmajai, o su antrąja vos po poros metų sudarė egzistencinę koaliciją visam karo laikotarpiui?