Zenonas Butkus
Knygoje “Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos” tiriama, kaip po Pirmojo pasaulinio karo traukydamos
apdilusius dviejų gretutinių imperijų pančius kūrėsi modernios Baltijos valstybės. Jų tarptautinę ir vidaus
padėtį veikė tų imperijų vietoje atsinaujinusios abi didžiosios galios ligi vėl priartėjusio dar globalesnio karo.
Pirmiausia tos galios stengėsi neleisti Baltijos šalims kurti karinės, politinės ar ekonominės sąjungos,
reguliavo Lenkijos ir Lietuvos konfliktą, dažniausiai jį kurstydamos, bet tarpais (1927–1928, 1938) ir
gesindamos, kad jis nevirstų karu, kol Maskva ir Berlynas dar jam nebus pasiruošę. Šios sostinės vertė

Lietuvą atsisakyti savojo suvereniteto stiprinimo Klaipėdos krašte. Sovietai nestabdė šio krašto anšliuso, bet
panaudojo jį kaip dingstį stiprinti įtaką Latvijoje ir Estijoje.
Analizuojamas ne tik Sovietų ir Vokietijos poveikis Baltijos šalims, bet ir pastarųjų reagavimas į abiejų
kaimyninių galių politiką. 1923 m. Ryga, Kaunas, Talinas, kaip ir Varšuva, atmetė Maskvos diplomatų
reikalavimą per savo teritoriją praleisti Raudonąją armiją, kurią ketinta siųsti į Vokietiją inspiruojamai
revoliucijai paremti. Kitais metais estai, operatyviai ir veiksmingai numalšinę sovietų organizuotą Talino
pučą, pristabdė revoliucijos eksporto mėginimus Vakarų kryptimi ligi pat Antrojo pasaulinio karo. Visi
baltiečiai nepalankiai reagavo į pirmąsias nacių valdžios represijas, o latviai net surengė Vokietijos prekių
boikotą. Estijos vapsai irgi buvo priešiški naciams.
Išlaikydamos iš esmės savarankišką užsienio politiką ir nuoseklią, stabilią tarptautinę orientaciją, Baltijos
šalys silpniau saugojo savo vidaus politinį procesą nuo išorės poveikio. Jokio užkardymo mechanizmo šiam
poveikiui nebuvo parengta. Todėl galėjo silpnėti valstybių mobilumas reaguoti į išorės grėsmes, taip pat
pasiryžimas priešintis agresijai, net gebėjimas dėl jos protestuoti.

Nuoroda: https://humanitas.lt/tarp-treciojo-reicho-ir-treciosios-romos.html