Šis straipsnių ir esė rinkinys „Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos“ iškelia du esminius argumentus. Pirmasis yra metodologinio pobūdžio: dokumentus svarbu ne vien skaityti, bet ir aiškinti, atsižvelgiant į jų atsiradimo kontekstą. Istorikai privalo turėti žinių apie dokumentų autorius, jų požiūrį, įsitikinimus, ketinimus, turimus išteklius ir informaciją, kuria jie tuo metu disponavo. Istorikai žvelgia į praeitį ir žino jos raidą bei istorinės raidos pasekmes. Tuo metu istorinėje scenoje veikiantieji asmenys žvelgia į ateitį, priiminėja sprendimus, negalėdami žinoti kokie bus tų sprendimų rezultatai. Antroji knygos autoriaus tezė yra tvirtinimas, kad lietuviai, kaip ir visos tautos, užpulti turėjo teisę gintis. Kai kurie partizanai elgėsi garbingai, kiti – kvailai, treti – nusikalstamai. Bet tai galima pasakyti apie bet kurį sukilimą ir bet kurią kovojančią kariuomenę. Kai kurių partizanų padaryti nusikaltimai negali diskredituoti sukilimo.