Kas verčia žmogų keliauti, blaškytis po erdvę, iš kur tas nenumaldomas poreikis lėkti, kodėl pasaulis
šiandien toks nerimstantis? Atsakymą, regis, turėjo XVII a. egzistavusi, o turbūt dar ir šiandien gyva, Rusijos
sentikių bėgūnų sekta, maniusi, kad nuo piktosios dvasios, nuo velnio ir visokio blogio gelbsti tik nuolatinis
judėjimas, kapanojimasis prieš srovę, nes plaukimas pasroviui – tai anaiptol ne tikrasis judėjimas.
Pasakojimą apie bėgūnus ir jų ekscentrišką pasaulėvoką Olga Tokarczuk išgirdo kadaise pati atklydusi į
Maskvą, o mintimis apie tai, pristatydama savo knygą „Bėgūnai“, dalijosi praėjusią vasarą Nidoje, viename
iš Thomo Manno festivalio susitikimų. Romano veiksmas šokinėja nuo XVII a. iki šių dienų, o jo struktūra –
tarsi atskirų, ir visai pramanytų, ir tikrais faktais paremtų, miniatiūrų vėrinys.
Olga Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros
žvaigždė, lietuvių skaitytojui pažįstama kaip romanų „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties
namai“ autorė. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje
apdovanojimų – „Man Booker International Prize“ (angliškai romanas pasirodė „Flights“ pavadinimu). Olga
Tokarczuk – pirmoji rašytoja iš Lenkijos, pelniusi šiuos laurus.
Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis

Nuoroda